​

Klostės (angl. Pleats arba Folds)  - tai 67 minučių trukmės juodai baltas nebylus filmas, kurį kuria Kauno gyventojai ir menininkė Aideen Barry. Šiuo metu filmas vis dar filmuojamas: jis bus pristatytas kaip Kaunas 2022 programos dalis. Filmą įkvėpė Kauno modernizmo architektūra ir joje slypinčios magiškos miesto istorijos.

​

Architektūros Monai

​

Kinas yra meilės forma, kuri leidžia pažvelgti į miestą per tam tikrą estetinį filtrą, kuris ne tik
permaino, papildo, bet ir atveria nematomus tikrovės klodus. Pamačius miestą šitaip, jau
neįmanoma matyti jį tik plokščią, tik surakintą formose ir jų paviršiuose. Miestas tampa
daugiau negu architektūrinis darinys: jo konstrukcijos, istorija, dabartis ir ateitis ima
kvėpuoti, šokti ir dainuoti. Miesto architektūros tūris tampa intriguojančiu personažu su
istorija ir legenda. Miestas ima prieš mūsų akis vyniotis ir klostytis. Miestas – KLOSTĖS.
Kaunas vertas tokio meilės filtro, ir dar daugiau – vertas pagrindinės rolės kino filme.
Pagaliau unikaliai optimistiška Kauno modernistinė architektūra, laukianti UNESCO
įvertinimo, nusipelnė ne tik istorinių ir mokslinių tyrimų, bet ir atidaus meno kūrėjų
žvilgsnio.
Menininkė iš Airijos Aideen Barry pasiūlė KEKS2022 programai įveiksminti pastatus per
judančius paveikslėlius ir sukūrė architektūrinį filmą KLOSTĖS. Keletą metų didžiulė miesto
komanda rinko idėjas, kūrė vizualinius elementus (vaizdą, garsą, judesį) ir pynė audinį, iš
kurio susiklostė valandos trukmės koliažinis pasakojimas apie miesto matomus ir nematomus
sluoksnius, apie tai, kas pamiršta ir kas prisiminta arba įsivaizduota.
Prie filmo dirbo virš 60 profesionalų, mėgėjų ir savanorių aktorių, dar tiek pat filmavimo
padėjėjų ir rekvizito gamintojų, filmuota 16 lokacijų, stop kadro animaciją kūrė virš 70
žmonių. Taigi filmo kūrimo projektas įgavo ne tiek meninę, kiek bendruomenės įsitraukimo į
kultūrą, sociokultūrinę prasmę: kauniečiams tai buvo proga susiburti ir pagyventi miesto
istorijoje.
Toks kolektyvinis rezultatas turėtų sudominti ne tik kauniečius, bet ir miesto svečius. Filmo
KLOSTĖS atskiri vaizdiniai tarsi origamis su kruopščia atida lankstomas iš plono atmosferų
ir nuotaikų popieriaus. Įsižiūrėjimas į smulkiausias detales kaitaliojamas su brutalistinės
stilistikos objektų panorama. Žiūrovas drauge su personažais prasmunka į pastatų interjerus,
žvalgosi į tipiškus suapvalintus Kauno langus, elegantiškas laiptinių duris, žiūrinėja lubas
tarsi gulėtų ant kilimo su smilkstančia cigarile tarp pirštų.
Filme nėra tekstų ar balso už kadro, tačiau kiekvienas architektūros objektas kalba per vaizdą
ir judesį, per metaforą, įkūnijamą vaidybiniu etiudu. Filme derinami įvairūs žanrai ir

priemonės – stop kadro animacija, modernus šokis, nebylaus filmo elementai. Kiekviena
filmo dalis nustebina vis kitais meno demonų monais.
KLOSTĖS nebando atkurti istorinio modernizmo dvasios, jis ją perkuria iš šiandieninės
perspektyvos. Filmui būdingas siurrealizmas, gotikos estetika, keliantis nuostabą ir šypseną
buvusio ir būsimo laiko, tikrovės ir pramano, gyvo ir negyvo daikto žaismas, į kurį visomis
emocijomis kviečiamas įsitraukti ir vietinis žiūrovas, ir svečias.
Pažiūrėję šį filmą įsitikinkite, kad Kauno architektūros siurprizai, gal primiršti ar iki tol
nepastebėti, jau tapę įprastais ir susilieję su kasdienybe, gali būti patiekiami kaip gurmaniški
tortukai ir nustebinti, kai tai daroma su gera humoro ir drąsios išmonės porcija.

​

Sandra Bernotaitė

​

​

​